Bėgu. Ir randu išeitį.

I'm walking away from troubles in my life
I'm walking away to find a better day...

Kartais pričiumpu save bėgančia nuo įvairių problemų. Taip būna tada, kai tos problemos atrodo nebeišsprendžiamos ir tiesiog pradeda smaugti. Tuomet mano nuotaika subjūra jau vien dėl to, kad pradedu laikyt save silpnu žmogumi, negalinčiu įveikti bėdų, išbandymų, kurie jam yra skirti. Žinoma, kaip tyčia prie viso to prisideda dar ir kiti veiksniai, kurie gadina nuotaiką ar tiesiog pripildo mano galvą mažų bitučių, erzinančiai dieną iš dienos, kiekvieną valandą, ištisas minutes zvimbiančių. Tuo metu regis viskas pradeda nervinti. Žiauriai. Nors galų gale pati esu dėl to kalta. Taigi, ką aš darau kai man taip nutinka? Užsiimu darbais, kuriuos vis atidedu/tingiu daryt ar šiaip neprisiruošiu atlikt. Ir tai padeda. Pvz. kai užsiimu paprasčiausia namų ruoša tos mintys pasišalina iš galvos, o visus nervus galiu išliet kad ir blizgindama veidrodį. Sakoma, kad veidrodžiui negalima rodyt blogos nuotaikos, žiūrėt į save, kai tau liūdna, negera ar pikta, nes veidrodis dar ilgai tai prisimena ir primena/perduoda tau. Todėl šypsausi. Matau save besišypsančią ir nuotaika išties pakyla. Į viską imu žvelgt blaiviau, nes visos neigiamos emocijos dingsta ir galų gale prieinu tam tikras išvadas bei randų išeitį. Taigi, jei kažkada pateksit į panašią situaciją, galėsit išbandyt. Nežinau, suveiks jums ar ne, tad ir negarantuoju, jog tai pasiteisins, bet blogiau tikrai nebus. ;>

Tai tiek, dabar medukash relaxuojasi. x>

See ya later!