Viskas keičiasi.

Jis sakė, kad niekada neišduos. Argi aš kažko galėjau trokšti tuo metu labiau nei tokio pažado? Tąkart Jis šyptelėjo, pamatęs, jog mane nudžiugino ir švelniai pabučiavo. Į kaktą. Lyg mažą vaiką, apkamšytą patale. "Iki rytojaus, mažyte.",- teištarė jis, stovėdamas tarpduryje, ir išeidamas uždarė laukujas duris už savęs. "Aš tave myliu..." - tylūs žodžiai lyg nematomas paukštis nedrąsiai nusklendė paskui jį. Deja, šie žodžiai iš Jo lūpų man niekada neskambėjo nuoširdžiai. Tai buvo tarsi padėka už mano laiką leidžiamą su juo ir įvairias jam suteiktas pramogas. Tačiau man buvo gera tai girdėti. Aš tikėjau, kad Jis mane myli. Kiekvieną kartą šių trijų magiškų žodžių laukdavau su nekantrumu ir kaskart mane užliedavo pasitenkinimo pojūtis juos išgirdus. Bet... Viskas keičiasi, viskas... Pamenu paskutinį vakarą su Juo kartu. Jis nebesišypsojo nuoširdžia šypsena. Jo akyse nemačiau savęs. Tuos tris žodžius Jis regis išbraukė iš savo žodyno. Prieš išeidamas, kaip ir kiekvienąkart Jis atsisukęs į mane tarė:
- Mažyt, man buvo su tavim gera. Velniškai gera. Na bet juk viskas keičiasi, supranti?
Tąkart jo žingsniai atrodė greitesni, o durų uždarymas nebetoks švelnus, koks būdavo anksčiau.
Tądien nuo akių man tarsi dingo kažkokia keista migla. Aš supratau. Viskas keičiasi. Tik ne tai ką jis jaučia man. Jis juk niekada nemylėjo...