Hurt.

Pastaruoju metu dažnai jaučiuosi bejėgė.
Nekenčiu to jausmo. Kai negaliu kažko padaryti vardan to, ko noriu. Nes paprasčiausiai matau, kad nesugebėsiu. Ir tada savęs nekenčiu. "Bejėgė. Silpnavalė. Gėdykis. Bjaurybė." kartoju vis.

Aš tave dievinu. Taip myliu ir kartais be galo nekenčiu. Nes man, kaip ir kiekvienam, reikia tavęs šalia, kad palaikytum, paguostum, suprastum, išklausytum, pasakytum, kad myli. Labai labai myli. Bet tavęs nėra. Ir nebūkim naiviais, dar ilgai nebus.

Jaučiuosi žiauriai vieniša. Ir man tikrai skaudu bei liūdna. Ypač, kai matau, jog prarandu artimus žmones. Bet žinau, žinau, kad negaliu nieko padaryti, nes taip turi būti. Anksčiau ar vėliau - nesvarbu, juk tai jau atėjo.

Negaliu išplaukti iš blogos nuotaikos liūno, nes, regis, mane pradeda pulti įvairios blogybės. Man atrodo, kad niekas to nepastebi. Man atrodo, kad tai paprasčiausiai tampa įprasta... Aš bejėgė.
Bejėgė, silpnavalė, bjaurybė.